Praėjusią savaitę Seime registruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurias priėmus už bet kokią kritiką valstybės institucijoms gali būti baudžiama. Tai sukėlė naują emocijų ir diskusijų bangą. Prisidengiant nacionalinio saugumo interesais, įstatyme esančios formuluotės „skatinti nepasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekti stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę“ yra per plačios ir labai nekonkrečios. Tad bet kokia kritika valstybės ar valstybės institucijų atžvilgiu, gali būti vertinama kaip informacija skatinanti nepasitikėjimą, kas ir keltų minėtas teisines pasekmes.
Šiandien tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti, ką galima uždrausti spausdinti. Keičiant šią demokratijos taisyklę iš jėgos pozicijų gali būti apribojama ir žiniasklaidos laisvė. Žinant, kad Seime įvairūs suvaržymai žiniasklaidai jau ne kartą buvo bandyti “prastumti”, bet kūnu taip ir netapo, tokia naujiena labai nenustebino.
Kita vertus, noras apriboti žodžio laisvę nereiškia, kad nuostolius patirs tik žiniasklaida, mat jos laisvė nėra tik žiniasklaidos laisvė. Visų pirma tai yra mūsų visų laisvė. Laisvė sakyti, ką norime, ką galvojame, laisvė piktintis ir kritikuoti, kad savivaldybė, ministerija ar kita sprendimus ar paslaugas teikianti valdiška įstaiga dirba ne taip, kaip norėtume.
Jau tapo natūralu, kad kiekviena valdžia, nepriklausomai nuo to kam ji vadovauja (rajonui, Seimui, Vyriausybei), ieško būdų kaip sumažinti žiniasklaidos kritiką savo atžvilgiu. O pastaruosius keletą metų ši tendencija tik stiprėja. Ir tai labai neramina.
Pažvelkime į situaciją Tauragėje. Valdančiųjų rankose sutelktos net trys žiniasklaidos priemonės. Jos informuoja apie savivaldybės vadovų gerus darbus, bet „nepastebi“ problemų, be kurių neapsieina nė viena savivaldybė. Ir kur pastebėsi, kai šių žiniasklaidos priemonių vadovai ar savininkai sėdi rajono taryboje ir priiminėja sprendimus, neretai keliančius abejonių ir, skirtus tik siauram ratui bendrapartiečių ar verslininkų. Dar jie gauna užsakymus iš savivaldybės ar jos kontroliuojamų biudžetinių įstaigų. Ir šios paslaugos nebūtinai susijusios su informacijos viešinimu.
Ant skaidrumo ir sąžiningumo žirgo atjojęs liberalų tuometis vedlys Sigitas Mičiulis labai greit pamiršo pažadą sutelkti visas partijas bendram rajono darbui, o rajono žiniasklaidai kas mėnesį rengti spaudos konferencijas. Pasimiršo visi pažadai, kai iš savivaldybės kontroliuojamų įstaigų ėmė lėkti vadovų galvos, o į jų vietas sodinami bendrapartiečiai iš kitų miestų. Tačiau ir mero komandoje reikalai nesiklostė taip sklandžiai, kaip bandė mus įtikinti „valdiškoji“ media. Per šią kadenciją labai dažnai keitėsi mero patarėjai, atstovai spaudai. Taip garsiai akcentuotas “veržlus jaunimas” baltuosiuose rūmuose ilgai neužsibūdavo. Apie priežastis galiu tik numanyti, bet gal yra geriau žinančių.
Galiu pasidžiaugti tuo, kad rajone ne visa žiniasklaida priklauso valdantiesiems. Jei ne kritišką požiūri ir principinius žurnalistikos standartus turintis laikraštis, apie liberalų ir jiems pritariančių konservatorių bei valstiečių stumiamus sprendimus vargu ar sužinotume, arba sužinotume tik tiek, kad tai pats geriausias sprendimas mums visiems. Gyventume lyg rojuje.
Todėl jei mes šitos laisvės neteksim, tai ne žiniasklaida nukentės. Ji ras būdų kaip išgyventi. Tačiau „gerosios naujienos“ palaipsniui virs vienos partijos ir jos artimiausių bendražygių neklystamųjų kultu. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – prisiminkime Druskininkus (kai už valdiškus pinigus ir šiandieną leidžiamas “gerų naujienų” leidinys) ar liberalų draugystę su vienu didžiausiu verslo koncernu Lietuvoje. Į ką tai pavirto - irgi puikiai žinome.
Neatlygintina politinė reklama pagaminta pačio kandidato Dariaus Petrošiaus